Esame nelaimingi, nes bijome būti savimi? K.Golod dalinasi praktika, kaip saugoti savo ribas ir neįžeisti kito

Šiais laikais nuolat pabrėžiama, kaip svarbu prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių gyvenimo aplinkybių, atrasti kompromisus tarp savo ir kitų žmonių poreikių, mokėti taikytis ir derėtis. Tačiau kur visame šiame sūkuryje esame mes patys? Terapinio koučingo specialistė Kamila Golod kviečia sustoti, įkvėpti ir pajausti, ko norime mes. Egoistiška? Ne, tai susiję su drąsa būti savimi, kurią jau baigiame prarasti.
–  Su kokiomis problemomis dažniausiai šiandien į jus kreipiasi žmonės? 
– Viena pagrindinių problemų – santykiai: kaip aš jaučiuosi santykyje su savimi ir su kitais, ko aš noriu ir ko siekiu. Kitas aspektas – pasitikėjimas savimi. Kadangi pastaruoju metu įvyko daug pokyčių darbinėje rinkoje, šis klausimas tapo labai aktualus. Žmonės bijo keisti darbinę veiklą ar netgi atsisako paaukštinimo vien todėl, kad nepasitiki savimi. Dažnai susiduriu su įvairiais stereotipais, pavyzdžiui, vyrauja nuostata, kad laimingas žmogus gali jaustis tik dirbdamas sau, o ne samdomą darbą. Tačiau nepagalvojama, kad savas verslas turi savų iššūkių – tai visai nereiškia, kad tu visą laiką dirbi iš Balio ar dar iš kur nors. Ne visada paveiksliukas atitinka tą, kurį matome socialiniuose tinkluose. Deja, socialiniai tikslai kuo toliau, tuo stipriau palaiko iliuziją, kad kitų žmonių gyvenimas tik labai gražus. Tuomet atsiranda kančia, kad mano gyvenimas toks nėra.
– Taigi žmonės gyvena geriau, bet laimingesni nesijaučia? 
– Aš matau problemą, kad žmogui šiuo metu labai sunku pasirinkti. Visada kyla kausimas – rinktis taip, kaip, grubiai tariant, naudinga kitiems, ar taip, kaip man yra gerai. Tai sukelia nuolatinį konfliktą. Ir dar – žmonės taip įprato lygintis vieni su kitais, kad pamiršta, jog jų gyvenime taip pat yra gerų dalykų. Todėl dažnai klausiu savo klientų: jeigu fotografuotumėte kiekvieną savo akimirką – kaip su artimu žmogumi geriate arbatą, šnekučiuojatės, kažkur važiuojate, kažką matote, ar tikrai nebūtų tokių kadrų, kokių yra pilna pas kitus? Kodėl savo gyvenime mes šiuos mažus džiaugsmus nuvertiname, o akcentuojame blogus? Natūralu, kad tokiu atveju sunkiau patirti džiaugsmą. Todėl dažnai siūlau tokią praktiką: kelis kartus per dieną fiksuokite, kaip tuo metu jaučiatės. Pavyzdžiui, sėdite kamštyje. Ramiai pakvėpuokite ir paklauskite savęs – kaip aš jaučiuosi? Ko aš dabar norėčiau? Kuo aš galiu pasidžiaugti? Ką aš galėčiau pakeisti?
Taip pat kiekvieną vakarą siūlau parašyti 3–5 dalykus, už kuriuos jaučiatės dėkingi arba kuriais džiaugiatės. Tuomet dėmesį sutelksite ne į tai, ko trūksta, nors tikrai kiekvienas nesunkiai atrasime, ko mums trūksta, bet į dalykus, kuriais galite pasidžiaugti. Bėda ta, kad neretai mes pakliūname į savo proto pinkles – mums atrodo, kad tas džiugus dalykas turi būti labai globalus, pavyzdžiui, stambus pirkinys, staigmena, dar kas nors įspūdingo. Esą visa kita, kas vyksta mūsų gyvenime, nieko verta. Bet būtent iš mažų dalykų susideda mūsų laimingas gyvenimas. Galima netgi susikurti smagią šeimos tradiciją – vakare kiekvienas šeimos narys ant popierėlio užrašo, kuo jis džiaugiasi ar už ką yra dėkingas šią dieną, ir tuos popierėlius kaupia permatomame inde. Mėnesio pabaigoje, juos peržiūrėję, pamatysite, kiek daug gausos buvo jūsų gyvenime.
–  Kokius pokyčius pastebite, kai žmonės atlieka šią praktiką? 
–  Atsiranda daugiau pozityvumo, nes žmogus pamato ne tik gyvenimo trūkumus, bet ir gausą. Ir pats jaučiasi gyvenimo autoriumi, nes nuo paties jo irgi daug kas priklauso, pavyzdžiui, sąmoningai pasirinkti tam tikrus dalykus, kažką padaryti dėl savo sveikatos ir pan. Pradeda atkreipti dėmesį į savo poreikius, nes už kiekvieno jausmo paprastai slepiasi koks nors mūsų poreikis. Pavyzdžiui, jeigu aš supykau ant kolegos ar artimo žmogaus, reikia savęs paklausti, koks mano poreikis buvo nepatenkintas. Tarkime, norėjau būti išklausytas, bet manęs neišklausė. Kai mes suvokiame, kas su mumis vyksta, galime ieškoti sprendimo, kaip tai pakeisti, arba, jeigu negalime to pakeisti, kaip priimti situaciją. Tuomet mes tampame savo gyvenimo šeimininkais – nustojame dėl visko kaltinti kitus, tačiau žvelgiame į situaciją realiai, suvokdami kad kažkas nuo mūsų priklauso, o kažkas – ne. Šis suvokimas man asmeniškai labai padeda gyvenime. Bet koks kraštutinumas mus drasko iš vidaus, o kai priimame, kad gali būti visaip, atsiranda lengvumas: jeigu tai priklauso nuo manęs, pradedu galvoti, koks gali būti pirmas žingsnis, kad situacija pasikeistų.
Pavyzdžiui, galbūt galiu paprašyti žmogaus, kad mane išklausytų – be patarimų, tyliai. Arba galiu paklausti, kodėl jis neišklausė manęs. Bet kuriuo atveju bandome užmegzti kontaktą su kitu žmogumi. Tik pykdami ir dar išliedami ant žmogaus tą pyktį nieko nepasieksime.
Jeigu situacijos pakeisti negalime, galbūt galime išmokti joje išbūti ir paieškoti, kas mums padeda tai padaryti. Vieniems padeda pasivaikščiojimas gamtoje, kitiems – pokalbis su draugu, tretiems – sportas, ketvirtiems – muzika ir pan. Atrasti savo atsigavimo šaltinį padeda jau minėtas fiksavimas, kaip aš jaučiuosi, nes per šią savistabą mes pradedame save labai gerai pažinti. Neatradę šio šaltinio anksčiau ar vėliau susidursime su perdegimo sindromu, kai dėl lėtinio streso pradeda streikuoti tiek mūsų emocinė, tiek fizinė sveikata. 
– Gebėjimas atpažinti savo poreikius ir juos patenkinti – tai ir yra drąsa būti savimi? Tačiau ar nėra pavojaus, kad tuomet žmogus pradės elgtis visiškai nepaisydamas aplinkinių, nes taip nori? 
– Sutinku, drąsa būti savimi kartais tapatinama su visagalybe, nors iš tiesų tai priėmimas savęs visokio. Kai tu priimi save visokį, gali priimti ir kitą žmogų, kuris toks pats netobulas, ir nekelti jam nežmoniškų lūkesčių. Taigi priimdami save, mes galime atjausti kitą, suprasti, dėl ko jis pasielgė vienaip ar kitaip. 
Drąsa būti savimi man ir apie labai aiškias ribas. Viena situacija, kai žmogus jaučiasi geresnis už kitus ir pradeda naudotis aplinkiniais arba juos nuvertinti. Bet būna ir taip, kad žmogus save labai nuvertina, stengdamasis nuolat patikti ir įtikti kitiems. Todėl kiti pradeda peržengti jo ribas. O žmogus sako – nesuprantu, kodėl jaučiu pyktį ir nuolatinį liūdesį. 
Tačiau jo emocijos priklauso nuo to, kaip jis moka apginti savo ribas, pavyzdžiui, pasakyti „ne“ kasdien vis naujoms užduotims, kurios neįeina į jo pareigas, mobingui darbe, patyčioms, dalykams, kurie prieštarauja jo vertybėms. Kai žmogus nuolat bando įtikti kitiems, jis praranda savo autentiškumą. Be to, santykis tampa dirbtinis, nes jame mes nesijaučiame galintys būti savimi, išsakyti savo jausmus, mintis. Šiuo atveju reikia žinoti, kad gali būti situacijų, kai teks ieškoti kitos vietos ar kito žmogaus, kuris tuos mūsų poreikius patenkintų.
Aišku, būna situacijų, kai mes privalome prisitaikyti, bet tokiu atveju labai svarbu sau nusistatyti laiką, kiek aš joje galiu išbūti. Pavyzdžiui, aš duodu metus laiko, o po metų pasižiūrėsiu – situacija pasikeitė ar aš galiu kažką pakeisti. Jeigu pasirinksime nuolat būti kančioje, kaip mes jausime gyvenimo pilnatvę? 
– Kalbant atrodo labai paprasta, bet gyvenime nebūna viskas taip paprasta...
 – Pokyčiai dažnai kelia baimę – dažniausiai dėl to, kad jie įsivaizduojami kaip kažkas globalaus. Dėl to juos katastrofizuojame, pavyzdžiui, aš noriu pakeisti veiklą, tačiau bijau, kad man nepavyks susirasti tinkamo darbo. Iš tiesų gali būti visaip, bet mes galime ruoštis pokyčiui mažais žingsneliais. Tarkime, jūs norite pretenduoti į kitą poziciją, bet manote, kad jums trūksta kompetencijų. Tačiau galite pasimokyti ir įgyti trūkstamų žinių, pasikalbėti su darbuotojų atrankos specialistais apie tendencijas darbo rinkoje ir galimybes su jūsų išsilavinimu ir patirtimi gauti tą darbą. Kai tikslas suskaidomas į mažesnius žingsnius, jis tampa daug labiau pasiekiamas.
– O kaip su drąsa būti savimi santykiuose poroje ar šeimoje? Tenka dažnai girdėti frazę: „santykiuose aš prarandu save“.
 – Pastaruoju metu susiduriu su fenomenu, kad, viena vertus, mes norime jaustis gerai, kita vertus, dažnai sau to neleidžiame, nes mums atrodo, kad tai leisti mums turi kiti. Ir kai girdžiu frazę „aš prarandu save santykyje“, keliu klausimą, ar tu tikrai prarandi save santykyje dėl kito žmogaus? O gal dėl to, kad tu pats, pirma, negali suprasti, ko nori, antra, nedrįsti išsakyti savo poreikių. Mes dažnai manome, kad nebūsime išgirsti. Taip yra todėl, kad gyvename savo galvoje, o ne realybėje, tačiau pabandę kalbėtis nustebtume, kad kiti žmonės mus girdi.
 Juk net su draugais mes stengiamės kalbėtis tik apie malonius ir linksmus dalykus. Todėl sėdi žmonės, turintys šilto, jaukaus santykio poreikį, ir nė vienas negali žengti žingsnio ir pasakyti, kaip iš tiesų jaučiasi: „Žinai, šiandien man norisi pasikalbėti apie savo širdgėlą“. Mums atrodo, kad uolą ant žmogaus užmesime ir tas žmogus neatlaikys mūsų problemų. Bet žmonės tikrai pajėgūs bent išklausyti. Aišku, atsivėręs tampi labiau pažeidžiamas, bet jeigu visada būsime su šarvais, artimo ryšio neužmegsime.
Labai svarbu ne tik kalbėtis, bet ir iš tiesų išgirsti, apie ką kitas žmogus kalba. Dažnai mes viską suprantame savaip, iš karto sukuriame galvoje scenarijų, pagal kurį ir atsakome tam žmogui. Todėl labai sveika paprašyti žmogaus atkartoti, ar jis teisingai suprato. Arba perklausti pačiam, ar teisingai supratau. Tai labai veiksmingas pratimas, nes labai daug nesusipratimų kyla todėl, kad mes visi, būdami unikalūs, kalbame skirtinga kalba.
Dar vienas svarbus dalykas – atjauta sau. Nutildykite vidinį kritiką, kuris mums primena, kad esame netobuli, galėjome padaryti geriau ir pan., pasakykime sau – šiandien padariau geriausiai, kaip galėjau, man įmanomu būdu, o kitą kartą galbūt darysiu kitaip. Svarbu nebausti savęs už patirtį, kurią turėjome, nes patirtys mus formuoja. Deja, kartais girdžiu, kad žmonės save baudžia labiau, negu tą patį padarytų jų vaikas ar artimas žmogus. Kitus mes šioje situacijoje palaikytume, o save kažkodėl baudžiame.


Publikuota: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/esame-nelaimingi-nes-bijome-buti-savimi-k-golod-dalinasi-praktika-kaip-saugoti-savo-ribas-ir-neizeisti-kito-1024-1393492?copied