K.Golod apie tai, kaip jaustis laimingesniems: siekdami dar ir dar, pamirštame tai, ką jau turime

Emocijos darbe – ar jas galime rodyti, o gal geriau vaikščioti su   kauke? Ar ta kaukėmusapsaugos, aratvirkščiai, rizikuosimevienądienąneprognozuojamaisprogti iš vidaus? Ar iš tiesųvisiaplink yra laimingi, o nesiseka tik mums vieniems? Apie emocinęsveikatąir apie tai, kodėlkasdienturėtumeatlikti savo emocinęhigieną, kalbamėssu ICF koučingo specialiste, „Gerų emocijųnamų“ įkūrėja, knygų „Drąsabūti savimi“ bei „Skolinta iliuzija“ autore Kamila Golod.

– Kiek emocijųrodyti darbe yra normaluir kiek jau per daug? O gal geriau jų iš visonerodyti? – Manau, kad į tai reiktųžiūrėtiindividualiai, nesvienižmonėsemocijasreiškia daugiau, o kitilinkęjasužspaustiiružsisklęstisavyje. Tad svarbu, kas yra geriausiapačiamžmogui. Natūralu, kad emocijas darbe mes jaučiame, nesdalįatsinešame iš savo namų, o dar yra įvairiosdarbinėssituacijos. Emocijųišreiškimągalimekažkiekatidėti, bet tadajoskaupiasi, kaupiasiir gali sprogtivisiškainetikėtojesituacijoje. Jeigu darbe įvykstakonfliktasir mes neišsakome savo emocijų, parsivežamejasnamoirpradedamepykti ant namiškių, kurievisiškainesupranta, užkąjuosaprėkei.

Reiktųkalbėti apie tai, kaip žmogustvarkosisuemocijomisapskritai. Kaip mes plaunamerankasirvalomedantis, taip siūlaužmonėmsužsiimtiemocinehigiena. Kiekvienądienąskirti bent porąminučiųsau, atsisėstisu arbatos puodeliuirpaklaustisavęs: kąašjaučiu? Ne „kąašmąstau“ apie savo jausmusarsituacijas, bet ką iš tikrųjųjaučiu. Ir tai gali būtinemaloniosar ne tokiospatogiosemocijos kaip gėda, pyktis, liūdesys, kurios mums gali kelti tam tikrussunkumus. Jas reiktųišmokti tiesiog priimti, nesšiasemocijaspatirti yra būdingavisiemsžmonėms.

Stebint tai, kas vyksta socialiniuosetinkluose, gali susidarytiįspūdis, kad visiaplink yra be galolinksmiirlaimingi. Darbe vyksta nerealūs „teambuilding‘ai“, visiems yra labai smagu, o kai pažiūri į savo kolektyvą, matai, kad vienurreiktų daugiau balanso, kiturnorėtųsi daugiau tolerancijos. Ir labai sunkususietitąrealųvaizdąsu tuo, kas matomasocialiniuosetinkluose, nesįmonėskurialegendas apie save, kad pritrauktųgeriausiusdarbutojus. Tampa sunkuatskirti, kur yra tiesa, o kur iliuzija. Aš visadakviečiužmogųasmeniškaiprisiimtiatsakomybęuž tai, ką jis jaučiairkokįindėlį jis pats įdeda į visąkolektyvą. Nes, sutikime, viskas prasideda nuo mūsųpačių. Irjeiguaš negaliu priimtisavęssu savo jausmaisiremocijomis, tai kaip aš galiu priimtikitąžmogų? Kolektyve labai jaučiasi tarp žmoniųtvyrantiįtampa. Tad apie ką tai yra?

Vienosįmonėsmokymuose mes priėjomeišvados, kad apie tai reikia kalbėtis. Tarkime, jeigutuišgyvenikažkokįsunkesnįlaikotarpį arba labai padaugėjadarbųir jautiesi pervergęsbeisuirzęs, reiktų tai išsakyti. Tačiau ne supriekaištu, kad dabar visitylėkitir prie manęsnelįskit, bet prašymo forma ar tiesiog pakviesti kolegądažniauišgerti arbatos. Pasakyti, kaip tu jautiesi, yra labai sunku, nes tai prisipažinimas, kad aššiuo metu esu pažeidžiamas. Iršiosesituacijosepaaiškėja, arįmonė tikrai vadovaujasi savo skelbiamomisvertybėmis, ar darbo santykiuose yra vietosatjautai. Jeigukolektyvas yra sąmoningasir jo tikslas, kad kiekvienamnariui būtų gerai, tokiepokalbiai yra labai vertingi. Tiesiog susėstiirpaklausti: kas vyksta sumumis? Nes daug kas mano, kad teambuilding‘ai gali išspręsti visas problemas. Realiai tai yra labai smagūspasibendravimai, tačiaujų metu kasdienės problemos nukreipiamoskažkur į šoną, o visas dėmesysskiriamas tam „fun“. Bet tasnemaloniasemocijaskeliabūtent dabar esančiosproblemos.

– Kiek mes galimeatsinešti savo namų į darbą? Arkolegosturėtųžinoti apie mano sunkiąsituacijąnamuose? Arreiktųperspėtikolegas, kad aš esu sudirgęs, nes turiu dideliųrūpesčių? – Aš esu už tai, kad žmonėskalbėtųsi, bet negaliu duotitokiopatarimo, nežinodamakonteksto, koks yra kolektyvas. Jeigukolektyvas yra žmogiškasirpalaikantis, tai būtų sveikintina. Gal kolegos nieko specialiainedarys, kad tau palengvėtų, bet tu jau susimažinsikrūvį, nevaidindamas, kad tau viskas gerai, nors iš tikrųjųskiriesi. Bet iš kitos pusės, jeigukolektyvežmonės yra orientuoti tik į save, tai klausimas, arapsinuoginęspriešjuostusulauksipalaikymo, gal greičiaupašaipos? Tai ar verta skaudinti save dar labiau, neguesiskaudinamas? Taigireiktųžiūrėtiindividualiaiirpasikliauti savo nuojauta. Iš tiesųdar yra didelisdisonansas tarp to, kaip yra realybėjeir kaip mes norimeatrodytikitųakyse. Nesir tam pačiamvadovuidažnai mes norimepasirodytigeresni nei esame, todėlvisos nuotraukos feisbukeskelbiapasauliui, kaip viskas yra nuostabu, nors iš tiesų mes labai kenčiame. Kalbant apie kolektyvą, kitasdalykas, kątu pats gali duoti, kad atmosferapagerėtų. Gal gali išklausytikitąkolegąarpaklausti, gal tau reikia pagalbos?
– Kartais kolektyvepasitaikoirpiktybiškųžmonių. Kaip sujaisbendrauti, kad save apsaugotum? – Mobingas arba psichologinisteroras darbe iš tiesų yra ganapaplitęs, kaip irpatyčiosmokykloje. Žinoma, daug kas priklauso nuo mūsųsavivertės: jeigu ji pakankamaiaukštair mums su savimi yra gerai, aišku, kad įgeliantysžodžiaimūsų iš pusiausvyrosneišves. Bet jeigumūsųsavivertė yra ne tokia stipri arba mes esame labai pavargęirdėl to dirglesni, reiktųsau tiesiog kartoti, kad tai nėra apie mus. Nes viskas, kądarokitasžmogus, yra apie tąžmogų, kuris nemokavaldytiemocijų, nori gauti dėmesio, pripažinimoirnemoka to išreikšti kitaip, nei puldamaskitą.

Tokiu atveju labai padeda darbas sumintimis. Irjeigukolega arba vadovas jumspasako, kad esatenevykėlisarprastaiatlikote savo darbą, viena jūsųreakcija gali viskąkatastrofizuotiirpripažinti, kad taip, aš esu nevykėlis. Tokiu atvejunesunkupulti į depresijąirimtigalvoti, kad tikrai nemokatedirbtiirbendrauti, nieko nesugebate iš visoirnegalėsite net pakeisti darbo. Užsisukustokiamydingamratui kitos žmogaus mintys tiesiog paralyžiuojamos.

Bet galima į situacijąpažiūrėtiirtruputį kitaip. Paanalizuoti: araš tikrai esu nevykėlis? Taip, aš tam tikrądarbąpadariau ne taip, kaip norėjo vadovas, gal man tikrai trūkstakažkokiųžinių, kurias galiu pagilinti. O kąašpadariau gerai? Nesdažnai mes matome tik savo trūkumusirnepastebime, kądarome gerai. Vertėtųugdytisavyjekritinįmąstymą, priimti, kad galbūtkažkąpadarėmenetobulai, neatitikomekeliamųlūkesčių, bet, iš kitos pusės, pamatytiirgerusdalykus. Nestobulumogamtojenėra, nors mes jo irsiekiame. Ir kai tai žinome, priimame, kad galimesuklysti. Bet tai nėravien tik apie mus, nesvisada yra dvi pusės. Tai žinodami, būsimeatlaidesnisau, nes to labai trūksta. – Ko norėtumėtpalinkėtivisiems, kas galėtųpadėti mums jaustislaimingesniems? – Norėčiau palinkėti daugiau būtidabartiniame gyvenime, pastebėti, kas sumumis vyksta, pasidžiaugtitaisdalykais. Nes labai dažnai mums arba kažkotrūksta, arba kažko yra per daug. Irtassaiko jausmas, atrodo, net neegzistuoja. Bet iš tiesųreikėtųpastebėtigerusdalykusarmažytespergalesirfiksuoti tai kiekvienądieną. Rekomenduočiaukasdienantspalvotopopieriauslapeliųsurašyti tris arpenkisdžiaugsmus, kuriuospatyrėtešiandien. Tai gali būti labai skaniaiišgertaarbata, nuostabussaulėtekis, atvažiavimas į darbą be spūsčių.

Šiuosužrašytuskasdieniusdžiaugsmusdėti į permatomąstiklinęvaząirtaismomentais, kai būsimeblogesnės nuotaikos, išsitrauktiirpaskaityti. Tai labai veikia, nesjūsžinote, kad tai yra tiesa, kadangi tai tikrai buvo jūsų gyvenime. O jeigu buvo vienąkartą, gali irpasikartoti. Tad labai kviečiubandytisiekti to džiaugsmoirbūtidėkingiemsuž tai, ką mes turime. Nes mums tikrai gali kažkotrūkti, ypač dabar, kai yra tokia pasirinkimųirgalimybiųgausa. Ir mes taip užsižaidžiame, siekdamidarirdar, kad pamirštame tai, ką jau turime. Tad linkiunepamirštiir tiesiog tuo džiaugtis.

Kamila Golod
Individualusterapiniskoučingas
 
Publikuota: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/pokalbiai/k-golod-apie-tai-kaip-jaustis-laimingesniems-siekdami-dar-ir-dar-pamirstame-tai-ka-jau-turime-1040-1161312?all#print&copied